Pereiti prie turinio

Pukas (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pukas
Atradimas
Atradėjas Stephen P. Synnot / Voyager 2
Atrastas 1985 m. gruodžio 30 d.
Orbitos charakteristikos
Didžioji pusašė 86 004 km
Ekscentricitetas 0,00005
Apskriejimo
periodas
0,761833 d.
Posvyris 0,318° (į Urano ekvat.)
Planetos palydovas Urano
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 81 km
Paviršiaus plotas ~82 400 km²
Tūris ~2 226 000 km³
Masė ~2,9×1018 kg
Vidutinis tankis 1,3 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis
0,029 m/s²
Pabėgimo greitis 0,069 km/s
Ašies posvyris 0
Albedas 0,07
Paviršiaus
temperatūra
vid: 64 K

Pukas (angl. Puck) arba Neptūnas XV – gamtinis Urano palydovas, kurį 1985 m. gruodį atrado erdvėlaivis Voyager 2.[1] Pavadinimas Pukas atitinka susitarimą Urano palydovus vadinti Šekspyro veikėjų vardais. Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos - pirmojo iš didžiųjų Urano palydovų. Pukas yra beveik sferinės formos, jo skersmuo yra apie 162 km.[2] Paviršius tamsus, ženkliai padengtas krateriais, ant kurio matyti spektriniai vandens ledo požymiai.[3]

Atradimas ir pavadinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pukas – didžiausias vidinis Urano palydovas, aptiktas iš 1985 m. gruodžio 30 d. Voyager 2 nufotografuotų vaizdų. Iš karto po atradimo suteiktas laikinas S/1985 U 1 pavadinimas.[4]

Mėnulis vėliau buvo pavadintas veikėjo Puko, kuris pasirodo Šekspyro filme „Vasarvidžio nakties sapnas“, vardu.Keltų mitologijoje ir anglų tautosakoje Pukas yra išdykusi būtybė, krikščionys jį įsivaizdavo kaip piktąjį demoną.

Pukas dar vadinamas Uranu XV.[5]

Fizinės savybės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pukas yra didžiausias mažasis vidinis Urano palydovas, skriejantis Mirandos orbitoje. Jis yra vidutinio dydžio tarp Portijos (antras pagal dydį vidinis palydovas) ir Mirandos (mažiausias iš penkių didžiųjų klasikinių palydovų). Puko orbita yra tarp Urano žiedų ir Mirandos. Apie Puką žinoma mažai, išskyrus jo orbitą,[6] kurios spindulys yra apie 81 km,[2] ir geometrinis albedas, kuris matomoje šviesoje yra lygus maždaug 0,11.[7]

Iš visų palydovų, kuriuos atrado „Voyager“ vaizdo gavimo komanda, tik Pukas buvo aptiktas pakankamai anksti, kad zondą dar būtų galima užprogramuoti taip, kad palydovas būtų atvaizduotas šiek tiek detaliau.[1] Vaizdai parodė, kad Pukas yra kiek pailgo sferoido formos (ašių santykis yra 0,97 ± 0,04).[2] Jo paviršius yra stipriai padengtas kraterių[8] ir pilkas.[2] Puko paviršiuje yra trys pavadinti krateriai, iš kurių didžiausias yra apie 45 km skersmens.[1] Kitų stebėjimu metu su Hablo kosminiu teleskopu ir dideliais antžeminiais teleskopais Puko spektre buvo aptiktos vandens ir ledo sugerties ypatybės.[7][3]

Nėra nieko žinoma apie vidinę Puko struktūrą. Tikriausiai ji susideda iš vandens ledo mišinio su tamsia medžiaga, panašia į tą, kuri yra žieduose.[3] Ši tamsi medžiaga greičiausiai susideda iš uolienų arba radiacijos būdu apdorotų organinių medžiagų. Kadangi palydove nėra kraterių su ryškiais spinduliais, tai reiškia, kad Pukas nėra diferencijuotas ir dėl to ledo ir ne ledo komponentai nėra atsiskyrę vienas nuo kito į šerdį ir mantiją.[1]

Įvardinti krateriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Puko krateriai, kuriems suteikti vardai

Puko krateriai pavadinti Europos mitologijos išdykusių dvasių vardais.

Krateris Koordinatės Skersmuo (km) Patvirtinimo data Pavadintas pagal Nuoroda
Bogle 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Bogle) 0 1988 Boglas (Keltų mitologija) WGPSN
Butz 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Butz) 0 1988 Butzas (vokiečių tautosaka) WGPSN
Lob 0° š. pl. 0° r. ilg. / 0°š. pl. 0°r. ilg. / 0; 0 (Lob) 0 1988 Lobas (anglų tautosaka) WGPSN

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]